Welwitschia mirabilis – tai augalas, metantis iššūkį visiems sukulentų entuziastams . Jis nėra itin dekoratyvus, tačiau jį taip sunku prižiūrėti, kad sėkmė jį auginant yra pasididžiavimo šaltinis.
Kadangi jis kilęs iš vieno sausiausių ir karščiausių pasaulio regionų, bandymai jį pritaikyti prie švelnesnio klimato dažnai baigiasi blogai. Nepaisant to, tai sukulentų tinklaraštis, ir jame turi būti visų rūšių profiliai: Welwitschia mirabilis profilis yra būtinas.
Kaip yra?
Welwitschia mirabilis yra monotipinė rūšis (vienintelė Welwitschia gentyje), kurią 1862 m. aprašė Josephas Daltonas Hookeris ir paskelbė žurnale „The Gardeners' Chronicle & Agricultural Gazette“. Tai Namibo dykumai būdingas augalas, augantis iš storo kamieno, iš kurio išdygsta tik du lapai . Iškart po sudygimo išdygsta sėklaskiltės, kurios vėliau išsivysto į šiuos du lapus.
Gėlės kyla iš galinio stiebo augalo centre ir yra oranžinės spalvos. Sėklos yra augalai su laminariniais sparnais ir yra apie 2 cm.
Kokie jų rūpesčiai?
Kad stebuklingoji velvičija (Welwitschia mirabilis) būtų sveika, ją reikia sodinti į didelį, gilų vazoną su gerai drenuojamu substratu . Iš tiesų, labai rekomenduojama naudoti tiesiog pemzą – vieną arba sumaišytą su nuplautu upės smėliu. Be to, ją reikia laistyti saikingai: vasarą – kartą per 10–15 dienų, o likusią metų dalį – kas mėnesį.
Tačiau beprasmiška jį laikyti geriausiame substrate, jei klimatas nėra tinkamas. Aukščiausia temperatūra gali lengvai pasiekti 40ºC, o žemiausia neturėtų nukristi žemiau 0ºC. Jei taip nutinka, turime jį apsaugoti šildomame šiltnamyje.